Apie orą

Pašnekėkime apie orą. Ir visai ne dėl to, kad nebūtų apie ką daugiau šnekėti. Tiesiog Kalėdų laikotarpis yra toks metas, kai dažniau nei įprastai pasižiūrime pro langą, dairydamiesi tų išsvajotų baltų Kalėdų su elniais, apsnigtomis trobelių viršūnėmis ir sniege besimurkdančiais vaikais. Kai vietoje šios gražios vizijos pamatai nuo lietaus permirkusią gretimo devynaukščio sieną, kyla ne patys maloniausi jausmai. Tuomet sėdi rašyt blogo įrašą, kurį esi pažadėjęs vienintelei blogo skaitytojai, ir žiūri, kas iš to išeis.

Žinoma, ne visi liūdi, kad neturėsime baltų švenčių. Yra juk ir tokių sveikai mąstančių žmonių, kurie džiaugiasi galėsią per Kūčias be didesnio vargo pasiekti savo močiutę, gyvenančią kažkur gūdžiame kaime – jokių nepravažiuojamų kelių, jokių pūgų ar kitokių nereikalingų trikdžių. Tikėtina, po ramios kelionės ir šventinė silkė bus gardesnė, ir giminaičiai ne taip stipriai įkyrės su savo kasmet kartojamomis gyvenimo tiesomis. Bet dauguma lietuvių vis dėlto liūdi. Apskritai man visada atrodė, kad mūsų santykis su oru yra labai tragiškas – turime tokių sinoptikų, kurie sugeba įžvelgti negatyvo ir įprasčiausiose oro sąlygose. Kaip pavyzdį paimkime vasarą. Jei vasarą apie 20 laipsnių, tai blogai, šalta. Jei apie 30 – dar blogiau, nes pasiutusiai karšta. Pastaruoju atveju dar gauni instruktažą, kad geriau lauke per daug neužsibūti ir vartoti daug skysčių (tik, šiukštu, ne alkoholinių!). Darosi beveik baisu, kol neišgirsti kito pranešimo. Pasirodo, Indijoje po potvynių dingo 5000 žmonių…

Galime pasiguosti nebent tuo, kad ir šiemetinė juodų Kalėdų tragedija ištiko ne mus vienus. Suomijoje sniego taip pat beveik nėra! O juk ten gyvena pats Kalėdų senelis! Na gerai, gal Laplandijoje ir yra truputis, bet kas gali paneigti, kad trys ketvirtadaliai to trupučio yra dirbtinis sniegelis? Pudra! Padielka! Žodžiu, klimatas iš tikrųjų kvaištelėjo. Ir aiškinimai čia gali būti įvairūs, priklausomai nuo žmogaus užimamos vietos proto-tikėjimo skalėje. Jei vienas laikys iškėlęs pirštą ir kalbės apie globalinį klimato atšilimą, tai kitas, oriai sunėręs pirštus ties pilvu, interpretuos mūsų liūdną padėtį kaip Aukščiausiojo bausmę už naujausias nuodėmes. Didžiausias nusidėjėlis šiais metais buvo Sirijos prezidentas Bašaras al-Asadas. Neseniai pasirodė informacija, kad Sirijos pilietinio karo metu žuvo 11420 vaikų. Juokauti nebesinori.

Oro sąlygos nors ir didelė, bet išsprendžiama problema. Bene geriausias sėkmingos kovos su nepalankiomis oro sąlygomis pavyzdys – Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija. Taip jau susiklostė, kad žaidynių atidarymas turėjo įvykti rugpjūtį, o rugpjūtį Pekine (kuris šiaip jau yra labai sausas miestas) kaip tyčia dažnai lyja. Visa laimė, kad Pekinas turi Oro modifikavimo tarnybą (angl. Weather Modification Office), kurioje dirba beveik 40000 žmonių. Ši tarnyba pasirūpino, kad prieš atidarymo ceremoniją iš 21 skirtingos miesto vietos į dangų būtų paleistos 1110 raketų, kurios sėkmingai nuvijo debesis toliau nuo Paukščių lizdo“. Ant ceremonijos dalyvių pakaušių nenukrito nė vienas lietaus lašelis.

Pasirodo, esama būdų ne tik padaryti taip, kad lietaus nebūtų, bet ir sukelti kritulius, įskaitant ir sniegą. Esant tokioms plačioms galimybėms, man darosi visiškai aišku, kad Oro modifikavimo tarnybą būtina įkurti ir Lietuvoje! Tai daryti būtina dėl visos eilės priežasčių. Pirma, žiemos metu Lietuvoje dienos būna labai trumpos, tamsu, žmones apninka niūrios mintys, krenta darbo našumas. Kai iškrenta sniegas, pasidaro šviesiau ne tik lauke, bet ir žmonių dūšiose. Jie ir dirba pakiliau, ir padaro daugiau. Tad pirmoji Lietuvos ūkio skatinimo priemonė turėtų būti Oro modifikavimo tarnybos sukūrimas. Antra, sumažėtų savižudybių skaičius. Čia net nėra ką aiškinti – kuo šviesiau, tuo mažiau norisi žudytis. Trečia, tarnyba padėtų spręsti šiuo metu ypač opią jaunimo nedarbo problemą, nes čia būtų sukurta daug etatų. Ketvirta, paskelbus sniego trūkumą grėsme nacionaliniam saugumui Nr. 1, būtų galima pagaliau didinti finansavimą krašto gynybai ir pasiekti 2% nuo BVP. Beje, oro masės išties yra grėsmė nacionaliniam saugumui – kiek kartų per savaitę per Lietuvą praslenka atmosferos frontas? Ką ten pasiekti, gerokai viršyti! Pradėti reiktų nuo raketų įsigijimo – panašių į tas, kurias Kinija naudojo 2008 m.

Negaliu sugalvoti geresnės kandidatūros į tarnybos vadovus nei Naglis Šulija. Taip pat būtina, kad tarnyboje veiktų viešosios nuomonės skyrius, kuris reguliarai atliktų reprezentatyvias gyventojų apklausas dėl pageidaujamo oro ateinantį mėnesį. Apklausų rezultatai turėtų būti pagrindinis tarnybos veiklos orientyras.

Image

Gražių švenčių! Linkiu neprarasti humoro jausmo 😉

Reklama

Septyni su puse takto

Pirmas taktas

Labai ne laiku. Jeigu į galvą kažkokiu nesąmoningu būdu ateina koks nors muzikos fragmentėlis, kurį galėčiau pagroti lūpine armonikėle, kaip tyčia vaikštau su šuniu arba jau iki liemens skendžiu sapne. Prisiminti bandyk nebandęs, nieko neišeina.

Antras taktas

Kartą Antakalnio gatvėj mačiau, kaip kažkoks žmogelis pamatė ant žemės gulintį 20 litų banknotą, apsidairė ir nuėjo. Girdėjot? Nuėjo! Neatsakė į šį menkutį fortūnos šyptelėjimą, spjovė sėkmei tiesiai į veidą. Radikulitas? Naivuolis pamanė, kad teisėtas savininkas sugrįš ir ras, kas jam priklauso? Greičiausiai tiesiog tuščias išdidumas. Tas žmogelis buvau aš.

Trečias taktas

Vieną eilinį rytą išeinu iš namų ir sutinku alaus buteliu nešiną kaimyną. Pasisveikinu. Jis man – kur trauki taip anksti? Aš jam – į parduotuvę. Aaaa, į parduotuvę! Tai reikia, reikia, į parduotuvę tai reikia…, – porina man kaimynas. Žodžiu, bendrą kalbą suradome. O kur tas moralizuotojas, šnekantis apie susvetimėjimą tarp kaimynų?

Ketvirtas taktas

Kažkurį vasaros vakarą, prieš pat užmigdamas, išvydau labai man įsiminusią viziją. Nurimkit, su religija nieko bendro. Išvydau ir čia pat pradėjau kikenti. Mačiau teniso kortą, tik vietoje tinklo kėpsojo tinklo matmenis daugmaž atitinkanti lūpinė armonikėlė. Ech, tas nepaprastas vasaros lengvumas…

Penktas taktas

Praėjus trupučiui laiko imu suprasti žmonių veiksmų motyvus, kurie anksčiau man buvo paslaptis. Arba bent jau taip atrodo. Be kita ko, imu suprasti, kaip mano paties veiksmai galėjo atrodyti vienoje ar kitoje situacijoje. Literatūriškai tariant, bandau įžvelgti savo paties siluetą. Tik kažkaip nesmagu, kai tai pasirodo esąs idioto siluetas.

Šeštas taktas

Žinia, Lietuvos padangėje tik tik nutiko didžiulis dalykas. Konstitucinio Teismo pirmininkas skelbė KT išvadą dėl pažeidimų Seimo rinkimų metu. Visa Lietuva tą šeštadienio popietę buvo prilipusi prie ekranų arba monitorių. Ir… Liko musę kandusi. Nieko nesuprato. Kosmosas. Ausį rėžė tik maždaug kas 10 sekundžių kartojamas paslaptingasis inter alia. Ne vienas pilietis padarė išvadą, kad inter alia tai toks teisininkų keiksmažodis, panašus į tuos kelis rusiškus žodelius, kuriuos visi taip gerai žinome. Nenuostabu, kad kitą rytą prie vienos Kupiškio parduotuvės žmonės girdėjo kažką panašaus į: tai tu nupirksi, inter alia, alaus ar ne, inter alia? Atsižvelgdamas į tai, kad KT nutarimų skelbimas televizijoje žada būti ne toks jau retas reiškinys, raginu Švietimo ministeriją organizuoti šviečiamųjų seminarų ciklą, pavadinimu „Teisiniai keiksmažodžiai ir kiti briedai“. Juk visuomenė turi teisę žinoti!

Septintas taktas

Vieną tamsų rudens vakarą važiavau troleibusu namo ir tapau kad ir gana tipiškos, bet mielos scenos liudininkas. Žavi gal šešerių metų mergaitė pakėlė skandalą, kad močiutė jai drįso neatiduoti vieno lito – to paties, kurį ji sakė mačiusi prie kasos. Po to sėdėjo pusę kelio su pusiau tragiška, pusiau filosofiška mina ir žvelgė į tamsą lange. Dar po kiek laiko neištvėrė, atsistojo, įsikabino į stulpą ir ėmė sukiotis aplink.

Aštuntas taktas

Aštunto takto nėra. Yra tik šios dienos daina. Nes šiandien kažkaip ramu.

Apie pasitikėjimą savimi

Anksčiau žmonės tikėjo į Dievą, dabar tiki savimi. Net ir dažnam šių dienų krikščioniui tikėjimas aukščiausiąja esybe atrodo nepakankamas, todėl šalia jo įkomponuojama gera pasitikėjimo savimi dozė (kad sėkmė jau būtų tikrai tikrai garantuota). Nors, suvešėjus mokslui, rodėsi, kad bet kokiam neracionalumui lemta anksčiau ar vėliau pražūti, byranti tikinčiųjų bendruomenė reiškė pasitinkinčių savimi gausėjimą. Žmogus negali gyventi niekuo netikėdamas?

Pasitikėjimas reikalingas ten, kur neįmanomas pažinimas. Labai svarbu pasitikėti kitu žmogumi, nes, kad ir koks artimas jis būtų, neįmanoma skaityti kiekvienos jo minties, užčiuopti kiekvieną pojūtį, žinoti visą jo praeitį su menkiausiomis, bet galbūt labai svarbiomis detalėmis. Todėl lieka kliautis tuo, kas žinoma, ir tikėtis, kad jis vieną dieną nesumanys iškrėsti kokio nors nemalonaus pokšto, t.y. pasitikėti juo. Jeigu būtų įmanoma pažinti save, pasitikėjimas savimi būtų nereikalingas. Tai kodėl kas dieną per televiziją matomi spindintys dantys ir nuskusti šeriai, užuot raginę mus pažinti save, kelia į aukštumas pasitikėjimą savimi?

Save pažinti įmanoma, bet griežtai uždrausta paties individo labui – kam ieškoti to, kas taps tavo paties narvu? Juk jeigu sužinosiu apie save kažką tikro ir nekintamo, tai ribos mano laisvę: atsiras dalykų, kurie dėl mano įgimtų ar įgytų savybių taps neprieinami. Tuo tarpu pasitikėti savimi reiškia įsivaizduoti save kaip baltą popieriaus lapą, kurį bet kada galima prirašyti, o tik nutrynus čia pat vėl griebtis pieštuko. Jokių apribojimų, galimybių begalybė. Štai kelios internete pateikiamos citatos, puikiai atspindinčios pastarąjį požiūrį ir turinčios „kūrybingai“ nuteikti individą:

If you hear a voice within you say “you cannot paint,“ then by all means paint, and that voice will be silenced.  ~Vincent Van Gogh.

It’s not who you are that holds you back, it’s who you think you’re not.  ~Attributed to Hanoch McCarty

I am not a has-been.  I am a will be.  ~Lauren Bacall

If you are going to doubt something, doubt your limits.  ~Don Ward

Besišypsantys veidai iš kitos TV ekrano pusės, ragindami pasitikėti savimi, liepia tikėti savo sėkme ir geru gyvenimu. Bėda ta, kad reto žmogaus gyvenimas yra ištisa pasisekimų virtinė, o dažnam tenka patirti nemažai skausmingų akimirkų ir pralaimėjimų. Taigi kiekvienam įtikėjusiam savo sėkme anksčiau ar vėliau gali tekti stipriai nusivilti – ir duokdie, kad jis tuos nusivylimus sugebėtų išgyventi (plačiau šita tema vertas dėmesio straipsnis – http://www.satenai.lt/?p=19735). Tuo lietuviai ir skiriasi nuo amerikiečių, kad mūsų „oda“ gerokai plonesnė, mūsų pasitikėjimas savimi žymiai mažiau atsparus gyvenimo smūgiams ir todėl lengviau sulaužomas nei jų. Ten, kur amerikietis, nurijęs karčią piliulę, tars savo garsiąją „shit happens“ ir toliau nervins imigrantus iš Rytų Europos savo nenuilstančia šypsena, lietuvis griebsis degtinės butelio.

Bet mes, nors ir iš lėto, vejamės amerikiečius. Vis dažniau per kokį Žinių Radiją gali išgirsti šnekant sėkmingą karjeristę, porinančią, kad svarbiausia juk buvo pasitikėti savimi. O kas belieka, jei rinkos visuomenėje darbo vietą dažnai užtikrina ne tai, kas tu esi, o tai, kaip gerai sugebi pasitikėti savimi? Kaži kodėl taip sureikšminami darbo pokalbiai? Neabejoju, kad internete gausu patarimų, kaip elgtis jų metu. Tikrinami ne tik bendravimo ar kalbos įgūdžiai, bet – ko gero dar svarbiau – pasitikėjimas savimi. Tokiu būdu žmonės sustatomi ant skirtingų pakopų pagal tai, kaip gerai įvaldę pasitikėjimo savimi meną, o ant aukščiausios atsiduria patys neracionaliausi. Išvada paradoksali, bet juk kaip dažnai pasitikėjimo savimi neišeina pagrįsti racionaliais argumentais: priešingai, protas liepia savimi abejoti, nes žinai, kad paprasčiausiai neturi tų savybių, kurios yra reikalingos iššūkiui priimti. Ar ne tiesa, kad besąlygišką pasitikėjimą savimi turintys asmenys moka meistriškai nutildyti proto balsą?

Man visas šitas pasitikėjimo savimi vajus nepatinka. Sakydami, kad kažkas nepasitiki savimi, dažniausiai turime galvoje dėl ateities būgžtaujantį, neužtikrintą žmogų. Baimė ir neužtikrintumas yra natūralūs žmogaus jausmai, kurių demonizuoti nėra prasmės. Nemanau, kad juos būtų įmanoma įveikti iki galo, bet apmalšinti tikrai galima – tam yra valia ir nuolatinė praktika. Pasitikintis savimi man atrodo įtartinai – jis spjauna į save ir dedasi, kad jam įmanoma viskas. Čia tinka pabaigti šios dienos atradimu – citata, kurią kaip kokį brangakmenį aptikau tarp pasitikėti savimi raginančių frazių:

[Self-]assurance is contemptible and fatal unless it is self-knowledge.  ~George Santayana, Character and Opinion in the United States, 1921.

Apie autoritetą

Žinia, žmonėms reikia autoritetų. Ir puiku. Reikia jų ir nūdienos lygiesiems, laisviesiems ir teisėtų lūkesčių turėtojams, kad ir kaip šie mėgintų to išsiginti. Bet karalių nebėra, Bažnyčia gerokai supurtyta, jau nekalbant apie filosofus (girdi, filosofai – tai tie nesusipratėliai, su dvasiom besikalbantys). Iš kur ištraukti autoritetą?

Ir čia visu savo mistiniu gražumu pasirodo viešoji nuomonė. Jos akivaizdžiausia išraiška – gyventojų apklausos, kuriose piliečių teiraujamasi visko, pradedant tuo, kokias dovanas jie perka ir baigiant tuo, ar Lietuvoje prasidės antroji krizės banga. Taip, piliečiai turi viską žinoti! Kas, jei ne jie? Ar yra tvirtesnis argumentas statyti ar nestatyti atominę elektrinę už kompetentingąją viešąją nuomonę? Viešoji nuomonė – tai rūstus kontrolierius, neatšaukiamas verdiktas, išsipildanti pranašystė ir dar daug kas – ji tarytum stebuklingos dujos, kurių kvapas vis kitoks, bet galva nuo jų sukasi vienodai stipriai. „Man nesvarbu, ką kiti galvoja“, – tarė eilinis naivuolis, verdamasis į lūpą dešimtąjį auskarą. Niekas jam nepriminė, kad ten, kur jis gyvena, viešoji nuomonė vis labiau glosto visokio plauko išsišokėlius ir apskritai kitokius. Taigi ta pati viešoji nuomonė, į kurią jie tariasi spjauną, jiems leidžia (o gal ir skatina!) rodyti savo „individualybę“. Naujoji karalienė Tolerancija visuomet priglaus po savo šiltu sparnu.

Šių dienų autoritetas ypatingas tuo, kad jis neturi apčiuopiamos formos, aiškaus pavidalo: ar gali kas parodyti man viešąją nuomonę (skaičiukai nesiskaito)? Štai, pavyzdžiui, man viešoji nuomonė asocijuojasi su gerb. Vladu Gaidžiu, bet juk neverta aiškinti, kad jis tik atstovauja. Bet atstovauja kam? Kertu lažybų, kad ir pats Vladas nėra matęs TO, į ką taip stropiai įsiklauso ir kieno užgaidas taip operatyviai viešina. Darosi truputį baugu, ane? Man tai taip. Bet liberalioje demokratijoje kitokia autoriteto forma vargu ar galėjo atsirasti.

Čia šiaip sau, įtampai nuimti:

Gyvenimo šventė Marcelio Camus „Juodajame Orfėjuje“

Prieš keletą dienų žiūrėjau 1959 m. pastatytą Marcelio Camus filmą „Juodasis Orfėjas“. Jei nematėte, galite užmesti akį į trumpą siužeto aprašymą – http://www.rottentomatoes.com/m/black_orpheus/. Tiek pagrindiniai veikėjai, tiek svarbiausios temos perimtos iš graikų mito apie Orfėją ir Euridikę, meistriškai perkeliant tragišką meilės istoriją į Rio de Žaneiro karnavalo sūkurį.

Filmas kupinas šypsenų, sambos ritmų, šokio – žodžiu, palaimingo užsimiršimo, gaivališko šėlsmo, retkarčiais atvėsinamo saldžios ramybės akimirkomis. Tikra gyvenimo šventė, kurią stebint apima lengvumo jausmas, o veide pasirodo šypsena. Laimę kuria meilė ir muzika – dvi žmogaus gyvenimą įprasminančios brangenybės, neatsiejamos viena nuo kitos. Muzika sukelia visuotinę euforiją, padeda įžiebti meilę, palaiko gyvenimo tėkmę (Rio berniukai įsitikinę, kad Orfėjas savo gitaros skambesiu kas rytą priverčia saulę patekėti). Meilė užvaldo mintis ir gimdo naujus muzikos garsus. Žinoma, blogio jėgos užgesina tik ką pradėjusią rusenti meilę, o mistiniu būdu išsikvietęs Euridikės sielą ir išgirdęs mylimosios balsą Orfėjas palūžta, nes meilė nepripažįsta kompromisų – jai niekada nepakaks tik girdėti, ji neapsieis be kūno, kurį būtų galima matyti ir paliesti. Orfėjas nurimsta tik tada, kai savo rankose nešasi negyvą Euridikės kūną.

Nors, kaip ir pridera, filmas baigiasi dar viena mirtimi (šį kartą Orfėjo, kritusio nuo bakchantės sviesto akmens), tai jokiu būdu nėra filmas apie mirtį. Atvirkščiai, „Juodasis Orfėjas“ kviečia švęsti gyvenimą, o mirtį siūlo priimti kaip natūralų žmogaus palydovą, kuriam nevalia teikti per daug reikšmės. Nes kitaip neliks laiko plaukti gyvenimo upe, kurios nuolatinę tėkmę užtikrina meilė ir muzika – tai, kas, skirtingai nuo žmogaus, yra amžina. Taip, filmas sentimentalus, ir būtent dėl to jis yra tikra atgaiva labai jau praktiškoje nūdienoje.

Visuomet labai džiaugiuosi dainų tekstuose aptikęs genialių eilučių, pabaigai neiškęsiu keliomis nepasidalinęs (nepykite, kad ne visai derinasi su įrašo tema :D).

  I mixed stones and water
just to see what it would do.
And the water it got stoney,
and the stones got watery too.
So I mixed my feet with water
just to see what could be seen,
And the water it got dirty,
and the feet they got quite clean.

The Incredible String Band, No Sleep Blues

Nuostabūs dalykai

Nuostabūs dalykai vyksta. Štai atslinko eilinis Europos futbolo čempionatas ir visokiausio plauko veikėjams atsivėrė puikios galimybės. Futbolininkai turi šansą teisingais judesiais stadionuose „pasikelti savo kainą rinkoje“ (uch, net šiurpas per nugarą nuėjo nuo tokio išsireiškimo) ir bent porai dienų – iki kitų rungtynių, kai judesiai, tikėtina, bus mažiau teisingi – tapti nacionaliniais herojais. Sirgaliai mėgaujasi didžiuoju įvykiu, kaip išgali. Tikrieji fanai nepraleidžia puikios progos užvožti varžovų sirgaliui į snukį, o ir dėl savo žaidzelių, matyt, per daug nepergyvena – niekam namuose bent nekils abejonių, kokiame didžiai svarbiame mūšyje jiems teko dalyvauti. Ne tokie tikri sirgaliai tiesiog spokso į stadioną su plastikiniu alaus  bokalu rankoje, reikalui esant pamostaguoja laisva ranka ir atlieka kitus deramus veiksmus.

Tai čia Lenkija ir Ukraina, bet nuostabiausi dalykai dedasi čia, Vilniuje. LRT komentatoriai kas dieną pasikviečia po naują futbolo ekspertą. Jiems atsiveria visų didžiausios galimybės pademonstruoti per ilgus metus sukauptą išmintį ir parodyti, kad apie paprastą žaidimą, pasirodo, galima kalbėti labai rimtai ir solidžiai. Nuodugniai išnagrinėjamas žaidėjų išsidėstymas aikštėje, iš visų kampų peržiūrimi įvarčiai. Įvartį praleidusioje komandoje čia pat surandami ir kalami prie kryžiaus kaltininkai. Nepamirštama aptarti ir žodžių, kuriuos po rungtynių ar prieš jas leptelėjo koks nors žaidėjas ar treneris. Beje, su pasisakymais jie turėtų būti atsargesni, nes ekspertai ne mažiau budrūs ir kritiškai nusiteikę už profesorius daktaro disertacijos gynimo metu. Sumanieji ekspertai dosniai pasidalina ir reikalinga terminija. Vakar sužinojau, kad puolėjas iš tikrųjų yra visai ne puolėjas, o bombardyrius! Galiausiai atsistoji nuo sofos sužinojęs daug nuostabių dalykų apie futbolo įmantrybes, bet pačiu žaidimu taip ir nepasimėgavęs.

Užteks apie futbolą, yra ir kitų nuostabių dalykų. Viena Lietuvos aukštoji mokykla pradės teikti viešbučių svetingumo vadybos diplomus. Skaitau ir aikčioju: „aukšto lygio profesionalumas suvokiamas ne tik kaip būtinų žinių ir gebėjimų „paketas“, bet ir kaip žmogaus mąstymo būdas, ištisa svetingumo filosofija, kurią studentui gali perteikti tik didžiausią patirtį turintys ir nuolat tobulėjantys lektoriai bei ekspertai-politikai“. Smegenų plovimas vyksta pilnu pagreičiu.

Kad ir kiek norėčiau į kažką nežiūrėti pernelyg rimtai, galiausiai suprantu, kad į tai žiūriu per rimtai. Ir tuomet jaučiuosi baisiausiai juokingas. Nuostabu. Dar nuostabu, kad blogą ėmiausi rašyti manydamas, kad tuos įrašus bus įdomu pačiam vėliau paskaityti. Gal dar nepraėjo pakankamai laiko, bet, regis, apsišoviau kolosaliai. Vos pradedu skaityti pirmąsias įrašo eilutes, mane švelniai supykina. Dar dar nuostabiau tai, kad blogą vis tiek rašau, nors priežasties kaip ir nebėra.

Žodžiu, darosi pernelyg komplikuota, tegyvuoja tyras paprastumas. Kad ir toks:

Arba toks:

Lukiškių balandis apsiskelbia pasauliui

Apsiniaukę. Ilgarankių nedaug, todėl ir misti nėra kuo. Gražumėlis, štai ir lyt pradeda, kojos ima grimsti smėlyje…

Skuba slėptis ilgarankių mergaitė, nugirstu ją su išpūstom akim šaukiant savo draugei: „12 laipsnių, įsivaizduoji? Tik 12, o juk vasaros pradžia!“

Ir vėl toji Skaičių mistika. Ilgą laiką neabejojau, kad Skaičiai – tai patys gardžiausi kąsneliai, kuriais igarankiai mėgaujasi nuošaliai, atsiskyrę, sekdami kažin kokiais paslaptingais ritualais, užuot atsinešę ant Lukiškių aikštės suoliukų. O kaip kitaip galėjau galvoti, kai nuolat girdėdavau tokias frazes kaip „gaunu 2100 į rankas“ ar „gavau 86 procentus“. Svarbiausia, kad tai visad sakoma labai reikšmingai, tarytumei tie Skaičiai ir yra didžioji prasmė, ta beribio malonumo versmė, neprieinama ir nepažini menkam Lukiškių balandžiui.

Tik štai vieną saulėtą dieną visas kortas sumaišė du vidutinio amžiaus akiniuoti ilgarankiai, atėję iš Neries pusės. Vienas iš jų tarė: „Girdėjai, Andromedo galaktika po keturių milijardų metų susidurs su Paukščių Taku“. Antras šyptelėjęs atsakė: „Laiko dar turime“. Suglumau. Milky Way ragavau, bet apie Andromedą girdžiu pirmą kartą. Ir išvis, visas pirmojo ilgarankio sakinys rodo, kad Skaičius – keturi milijardai – yra nevalgomas. Bet jeigu iš tiesų taip, tai kodėl ilgarankiai skiria Skaičiams tiek dėmesio? Kodėl Skaičių nuolat lydi jų nuostaba, susižavėjimas, nusivylimas? Kodėl netgi apatiškiausias pašnekovas, išgirdęs Skaičių, nutaiso rimtą veido išraišką ir oriai linksi galva? Kodėl Skaičius, regis, yra ilgarankių tikslas ir išsipildymas?

Matyt, ne balandžiui suprasti. Vis dar tikiu, kad kada nors Skaičius pasirodys man prieš akis visa savo didybe.

Lenda saulė. Skrendu toliau nuo šio purvino šuns…

Image

And if I had a magic wand to wave
I'd send a dove to catch your love
And I'd send a blackbird to steal your heart. (Pentangle, A Woman Like You)